Kazlų Rūdos Trečiojo amžiaus universiteto (TAU)
studentai mokslo metus baigė
ekskursija į pamario kraštą
Kazlų Rūdos TAU šiuos mokslo metus tradiciškai užbaigė pažintine ekskursija, šįkart į pamarį. Puikios gidės Henrietos dėka studentai praturtėjo istorinėmis, geografinėmis ir kultūrinėmis žiniomis apie Mažąją Lietuvą (Prūsų Lietuvą), kurios riba prasideda tuoj anapus Jurbarko, driekiasi Nemuno delta ligi Kuršių Nerijos ir kurią istorijos vingiuose yra pasidalijusios 3 valstybės: Lenkija, Rusija bei Didžioji Lietuva.
Su Mažąja Lietuva glaudžiai siejasi liuteronizmo tema – pagrindinė vietos gyventojų religija. Apsilankę Jurbarko evangelikų liuteronų bažnyčioje, pabendravę su kunigo žmona, kelionės dalyviai prisiminė Bažnyčios reformatorių Martyną Liuterį (1483 – 1546m.), jo garsiąsias 95 tezes. Šio vokiečių teologo mokymas tapo protestantizmo judėjimu – liuteronizmu. Galima net teigti, jog M.Liuterio dėka lietuviai kalba lietuviškai, nes jis paskelbė, kad mišios turi būti laikomos vietine krašto kalba, ir išvertė Bibliją, o praėjus 30 metų po to M. Mažvydas parašė „Katekizmą“.
Po Jurbarko sekė Rambynas. Keliauninkai pasigrožėjo vaizdais nuo sakmėmis apipinto kalno. Bitėnų kapinaitėse pastovėjo prie filosofo, rašytojo, publicisto Vydūno (1868 – 1953), spaustuvininko ir publicisto Martyno Jankaus (1858 – 1946) kapų. Kapai čia, kaip ir bažnyčia, yra kuklūs. Liuteronų nuomone, mirtį puošti nedera. Henrieta supažindino ir su kitais žymiais Mažosios Lietuvos visuomenės atstovais – Tilžėje gimusiu vokiečių rašytoju Johanesu Bobrovskiu (1917 – 1965), Jurgiu Zauerveinu (1831 – 1904), poetu, publicistu, engiamų tautų teisių gynėju, kurio eilėraštis „Lietuvninkais mes esam gimę“ vos netapo Lietuvos valstybės himnu, o jo idėjų įkvėptas Jonas Basanavičius su savo pasekėjais atvyko į Rytprūsius ir ėmė spausdinti „Varpą“ ir „Aušrą“. (Lietuvininkais save vadino Mažosios Lietuvos gyventojai, jeigu buvo ne vokiečiai.)
Šilutėje ekskursijos dalyviai sustojo prie paminklo čia gimusiam vokiečių rašytojui Hermanui Zudermanui (1857 – 1928). Žemės sklypą atminimo įamžinimui skyrė rašytojo draugas Hugo Šojus, atsidėkodamas už jam dedikuotą knygą „Lietuviškos apysakos“, kurioje, be kitų, yra visiems žinomas kūrinys „Kelionė į Tilžę“. Hugo Šojus (1845 – 1937) buvo vokiečių ir Šilutės krašto visuomenės veikėjas, dvarininkas, dovanojęs nemažai žemės besiplečiančio miesto statiniams. Priešais dvarą-muziejų stovi puikus paminklas Šilutės miesto mecenatui.
Pasiekę unikalųjį gamtos kampelį Rusnę su jos išskirtiniu gamtovaizdžiu ir dar išlikusia Mažosios Lietuvos medine architektūra, ekskursantai Atmatos pakrantėje pasidžiaugė paminklu dviems draugams keliautojams – Rusnės sūnumi vadinamam Lietuvos žydų kilmės Pietų Afrikos architektui Hermanui Kalenbachui (1871 – 1945) ir indui Mahatmai Gandžiui. Kiekvieno jų istorija savita ir įdomi. O Uostadvaryje prie senojo švyturio keliautojų laukė laivas „Šturmai“ su puodais žuvienės ir karštai rūkyta žuvimi. Po sočių pietų beveik 2 valandas galima buvo mėgautis plaukiojimu delta ligi Kuršmarių, besigėrint tūkstančiais paukščių salelėse, besiklausant jungtinio jų choro, besilepinant saulutėje.
Gaila buvo palikti „Šturmus“, bet reikėjo skubėti į dar vieną pamario krašto unikumą – į Ventės Ragą. Ten ornitologijos stotyje, vienoje seniausių Europoje, ekskursijos dalyvius pasitiko Vytautas Jusys, turbūt pats komunikabiliausias paukščių žieduotojas, susikalbantis ne tik su lankytojais, bet ir su visais per Ventės Ragą praskrendančiais paukščiais. Jo rankose paukščiukai, regis, jaučiasi saugūs, o štai vienai ekskursantei, panorusiai paglostyti žieduojamą volungėlę, ši staigiu judesiu įžnybo į pirštą.
Kelionę norėjosi tęsti ir tęsti. Deja, nenumaldomai artėjantis vakaras vertė visus atsisveikinti su šiuo nuostabiu Mažosios Lietuvos kampeliu ir išklausius direktorės pateiktą TAU veiklos ataskaitą už praėjusius mokslo metus grįžti namo.
Birutė Sarapinavičienė
