Naujienos
Kviečiame įsijungti į naujo projekto veiklą.
Svečiuose pas karaimus
Keletą mėnesių kovoję ir sėkmingai atsilaikę kare su pirmąja koronaviruso banga, liepos 12 d. Kazlų Rūdos Trečiojo amžiaus universiteto lankytojai galiausiai įvykdė dėl karantino atidėtą kovo mėn. planą: išvažiavome ekskursijon į Trakus. Pagal projekte numatytą programą „Tautinės mažumos Lietuvoje –karaimai“ planavome aplankyti Užutrakio dvarą, pabuvoti karaimų etnografiniame muziejuje, pasimėgauti karaimiškos virtuvės skonių įvairove.
Programa išpildyta kaupinai. Užutrakio dvare buvome supažindinti su plačia grafų Tiškevičių gimine, kurios palikuonis Juozapas Tiškevičius perėmė iš savo tėvo, taip pat Juozapo, pussiasalį tarp Galvės ir Skaisčio ežerų ir čia kartu su žmona, lenkų kunigaikštyte Jadvyga, įkūrė nuostabią dvaro sodybą pagal prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardo Fransua Andre projektą. Ištaigingi rūmai, prabangus Liudviko XVI laikų interjeras, baltomis skulptūromis besipuikuojantis mišraus stiliaus parkas, vaizdai į ežerą su saloje stūksančia pilimi daro šią vietovę unikalią. Tarybiniais metais atlikęs turistinės bazės funkciją, šiandien gražiai tvarkomas dvaras yra puiki vieta konferencijoms, seminarams, verslo ir asmeninėms iškilmėms, fotosesijoms, santuokų registravimui.
Karaimų etnografiniame muziejuje, kurio įkūrėjas ir pirmosios ekspozicijos sudarytojas buvo dvasinis bei pasaulietinis karaimų tautos vadovas Hadži Seraja Chan Šapšalas, daug sužinojome apie šios tautos ypatumus.
Karaimai garbina tris dalykus: Dievą, Vytautą Didįjį ir herbą su jų protėvių gimtojo miesto pilimi. XIVa. Vytauto atkeldinti čion po pergalės mūšyje su Aukso orda, karaimai įleido šaknis Trakų, Vilniaus, Panevėžio žemėse. Tai tiurkų grupės tauta, kuri per 700 tremties metų neprarado savo prigimtinės kalbos, išlaikė karaizmo religiją ir jos tradicijas. Karaimų tikėjimas yra atskila nuo žydų. Jis remiasi tik Senuoju testamentu. Maldos namuose, vadinamuose kenesa, nėra kryžiaus, o altorius atgręžtas būtinai į pietų pusę. Taip laidojami ir mirusieji. Karaimų moterys meldžiasi atskirai nuo vyrų.
Pažintį su karaimų kultūra tęsėme kavinėje „Kiubėtė“, kur kibinų ir kitų kulinarinių bei konditerinių patiekalų ragavimą papildė kavinės savininkės, tikros karaimės, išsamus pasakojimas apie savo giminės medžio šakneles ir viršūnėles.
Namo grįžome pailsėję, pasigrožėję šiuo unikaliu, dar Maironio apdainuotu Lietuvos kampeliu ir dvasiškai praturtėję, nes pasimokėme ištikimybės, pagarbos ir meilės savo etninėms vertybėms iš tautos, kurios atstovų mūsų šalyje šiandien gyvena tik apie pora šimtų. Sekančiais mokslo metais tikimės tęsti pažintį su kitais tautinių mažumų atstovais Lietuvoje.
Pavasaris mūsų universitete prasidėjo spalvingai
Kiekvieną pavasarį stengiamės sutikti spalvingu renginiu skirtu šiam metų laikui. Šįkart popietė "Pavasaris kaip akvarelė" daugeliui tikriausia asocijavosi su spalvomis paveikslais ir gamta. Bet juk spalvoti gali būti ne tik paveikslai. Muzika, dainos ir šokiai taip pat turi savo spalvas, o jei jie sujungti į bendrą visumą - tai yra tikra spalvų paletė. Svečiuose turėjome Rimvydo Žigaičio menų mokyklos atlikėjus Augustą, Tomą, Titą ir Rimantę bei retai mūsų mieste matomą, bet daug kitur šokantį linijinių šokių kolektyvą. Ir aišku neapsiėjome be mūsų universiteto moterų ansamblio TAU pasirodymo.
Vasario 7 d. pas mus svečiavosi istorikas, etnologijos profesorius Libertas Klimka. Renginyje dalyvavo svečiai: edukologijos profesorė Vilija Grincevičienė, smuikininkė dr.Nora Šlekienė. Gausiai susirinkusiai publikai profesorius pristatė savo naujausią knygą „Užkopus į varpų bokštą" ir pravedė paskaitą apie primirštus Lietuvos kultūros paveldo objektus - bokštų varpus ir laikrodžius. Buvome supažindinti su vertingiausiais istoriniais bažnyčių bokštų varpais ir bokštų laikrodžiais. Varpai, sukaupę savyje technologijos, dailės istorinės atminties, yra labai vertingi kultūros paveldo objektai. Gaila tik, kad įkelti į bokštų aukštybes, jie tampa girdimi, bet dažniausia nebematomi.
